
Kokia yra seniausia Lietuvos giria? Istorinė ir gamtinė vertė
April 15, 2025
Įdomūs miško gyvūnų elgesio faktai – ką slepia mūsų miškai?
April 15, 2025Lietuvos miškai atrodo pažįstami: pušys, eglės, beržai, ąžuolai. Tačiau šalia jų kartais tyliai auga ir vis retesnių rūšių medžiai, kurie nyksta dėl natūralios konkurencijos, kenkėjų, klimato pokyčių ar žmogaus veiklos. Kai kurios jų įrašytos į Raudonąją knygą. Ar žinome apie jas pakankamai? Ir ar iš tiesų darome viską, kad jos neišnyktų?
Kokios rūšys laikomos rečiausiomis?
Tarp rečiausių Lietuvoje augančių medžių galima paminėti paprastąjį kukmedį, liepinį klevą, šermukšninį beržą ir trapųjį skroblą. Kukmedis – senas, lėtai augantis ir ilgai gyvenantis medis, kuris gamtoje aptinkamas vos keliose vietose. Dėl tankios, kietos medienos anksčiau buvo intensyviai kertamas, todėl dabar išlikęs tik atskirų egzempliorių pavidalu.
Liepinis klevas – reta klevų rūšis, natūraliai Lietuvoje aptinkama tik kai kuriose pietinėse vietovėse. Jam būdingas jautrumas dirvožemiui ir šviesai, todėl jis sunkiai konkuruoja su greitai augančiais medžiais. Dėl to jo išlikimui būtina speciali priežiūra ir apsauga nuo užstelbiančių rūšių.
Kur šie medžiai auga?
Retos rūšys dažniausiai aptinkamos mišriuose, neliečiamuose miškuose, kur žmogaus veikla ribota. Kai kurie – tik rezervatuose ar nacionaliniuose parkuose, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke ar Punios šile. Šiose vietose sukurtos sąlygos išlikti natūralioms buveinėms, o tai svarbu ir retoms rūšims.
Kartais retieji medžiai aptinkami ir ne miške – senuose dvarų parkuose, sodybų likučiuose, pakelėse. Tokie pavieniai medžiai dažnai nepastebimi ar net nukertami nesupratus jų reikšmės.
Ar pakanka apsaugos?
Retos rūšys įtrauktos į saugomų rūšių sąrašus, tačiau praktikoje apsauga priklauso nuo daugybės faktorių. Vien apskaitos nepakanka – būtina ir aktyvi apsaugos politika: selekcinis atsodinimas, informavimas apie rūšies vertę, apribojimai ūkinėje veikloje aplink jų augimo vietas.
Problema ta, kad daugelis žmonių net nežino, kaip atpažinti retas rūšis, o miškų tvarkymo planai ne visada atskleidžia konkrečias jų augavietes. Todėl svarbi tampa tiek miškininkų kompetencija, tiek švietimas.
Foros.lt primena, kad miško įvairovė – ne tik estetinė, bet ir ekologinė vertybė. Kiekviena reta rūšis saugo savitą gamtos balansą, kurio praradimas paveiktų visą miško ekosistemą.